Parašė: Andrius Užkalnis, http://uzkalnis.popo.lt
Kaip ir reikėjo tikėtis, jį išprovokavo kolega vienišas vilkas Adomas Svirskas, anksčiau pareiškęs savo nuomonę ir į vatą nevyniojęs, ką jis galvoja apie bendruomenes: „nedalyvauju masiniuose ritualuose, formaliai nepriklausiau, nepriklausau ir nesirengiu priklausyti jokioms lietuvių bendruomenėms – tai vietos, kur marazmas veši ir keroja.“
Nepateikinėsiu feisbuko citatų, nes dar kas nors pagalvos, jog Užkalnis gali būti tiek netašytas ir neetiškas (Dieve saugok!), kad viešintų privačius pasisakymus, tačiau atrodo, jog kai kurie bendruomeninės ideologijos apologetai gana smarkiai įsižeidė, kad jų triūsas ir rūpesčiai yra taip skeptiškai vertinami.
Ne visi gali įsivaizduoti, kad žodžiai bendruomenė, kolektyvas, visi kartu, bendrai, drauge gali kam nors būti visai nepatrauklūs, o dar labiau gali atstumti bandymai bet kokį bendravimą formalizuoti, kurti kuopeles, ratelius, komitetus, tarybas ir kolegijas, su pirmininkais, susirinkimais (kai kada steigiamaisiais, o kai kada net ir ataskaitiniais), su protokolais ir darbotvarkėmis, balsavimais ir iždais, oficialiais atstovais kokioje nors Pasaulio lietuvių bendruomenėje, su projektais ir iniciatyvomis.
Aš ne vienintelis toks, labai norintis kuo rečiau gyvenime matyti prieš akis žodžius „darbotvarkė“, „sąskrydis“, „suvažiavimas“ ir „tarybos rinkimai“.
Aš pradėjau galvoti apie tai, kaip evoliucionavo lietuvių tarpusavio bendravimas, sakykim, Didžiojoje Britanijoje, ir supratau, kad tas bendravimas pasidarė sveikesnis būtent dėl iškerojusių neformalių bendravimo tinklų: kai žmonės susitinka savarankiškai, kalbasi ir išgeria, niekur neregistruodami ir nerinkdami pirmininkų.
Tokių, kurie taip bendraudavo, būdavo visada, tik jų anksčiau nesimatydavo, nes priekyje, su armonikomis ir vėliavomis,– visuomet bendruomenininkai ir jų pavaduotojai su savo trimitais ir spalvotais balionais (taip, taip: nepabijokim pripažinti, Gegužės 1-osios eitynės ne visiems būdavo absurdiškas ritualas – daug kas joms ruošdavosi ir džiaugdavosi, jei leisdavo žingsniuoti kolonos priekyje).
O su gyvenančiais užsienyje lietuviais yra štai kaip: žmonės, kurie gyvena – trumpiau ar ilgiau – ne toje šalyje, kurioje yra gimę, labai dažnai yra individualistai, branginantys ir mylintys savo atsakomybės ir savo pasirinkimo laisvės tyrumą. Jie dažnai yra priešiški kolektyvizmui ir labiausiai už viską vertina būtent galimybę absoliučiai nepriklausomai nuo kitų daryti taip, kaip jiems patinka. Su meile bendruomenei tai nesuderinama.
Tuo tarpu oficialias bendruomenes, formalius kolektyvus dažniau kuria tie, kurie yra labiau bendruomeniški – arba jie tiesiog mėgsta susibūrimus, šurmulius ir balagano atmosferą, arba (kas dažniau būna) jiems labai patinka savo autoritetą, turimą arba manomą, paremti oficialiais titulais, arba tiesiog delnai drėksta iš susijaudinimo, pamačius kokį nors oficialų atspaudą, kurį gali prispausti prie popieriaus, ir firminį organizacijos blanką. Neatsitiktinai jie kaip liūtai, ginantys savo jauniklius, tuoj pat puola bet ką, kas drįsta pasijuokti iš visos jų organizacinės pompastikos, bendruomenės įstatų ir nuostatų, komitetų ir poskyrių, ir pati mintis, kad tai kažkam gali atrodyti nebūtina ir gana komiška – pati mintis jiems yra panaši į šventvagystę, nes juk bendruomeniškumas turi būti pats savaime vertinamas kaip dorybė.
Manęs dažnai klausinėdavo, ką aš galvoju apie lietuvių bendruomenės Didžiojoje Britanijoje veiklą. Anksčiau sakydavau tai, ką galvoju – tuomet daug žmonių įsižeidė, tai dabar nebesakau nieko, nes manęs nemėgstančių ir taip jau turiu pakankamai.
Tai, kad yra ir kitaip galvojančių, bendruomenininkams, pirmininkams ir jų pavaduotojams beviltiškai sunkiai prasiskverbia į makaules, nes organizuotų kolektyvų ideologijos apologetai pratę, kad visi galvoja dominuojančios daugumos kategorijomis, ir nesugeba tvarkytis su kitaip mąstančiais. Pagal daugumos dėsnius bendruomenę privalu vertinti, gerbti ir mylėti, nes ji tokia yra, o užvis labiau privalu gerbti ir vertinti bendruomenės vadovus, nes jie taip sunkiai dirbo ir stengėsi, kad galėtų pasirašinėti dokumentus, skelbti susirinkimus „atidarytus“ ir skaičiuoti balsavusiųjų balsus.
Iš to bendruomeninio kolektyvo garbinimo kyla ir man tapęs kone beviltišku aiškinimas jau dešimtims pašnekovų, kaip čia gali būti taip, kad, pavyzdžiui, toks Andrius Užkalnis gali visiškai nebenorėti savo šilto, vadovaujamo ir prabangiai skambančio valdiško darbo didelėje prestižinėje organizacijoje Didžiojoje Britanijoje, o vietoj to norėti užsiimti savo asmeniniais sumanymais Lietuvoje, arba kaip taip gali būti, kad jis lygiai taip pat nesvajoja apie politinę karjerą, grįžęs į Marijos žemę.
Koks būtų šio pikto straipsnėko moralas? Ar norėčiau uždrausti bendruomenes ir formalizuotas visuomenines organizacijas? Ar norėčiau, kad visi būtų individualistai, kaip tas Adomas Svirskas iš straipsnio pradžios. Ne, nieko nenoriu uždrausti – aš ne jūsų mados. Čia tik jūs norite, kad visi galvotų tai, kaip jūs. Jums labiausiai už viską patinka dainų šventės, festivaliai ir gegužinės. O man jūsų organizacijų tikrai visai nereikia, ir, beje, jums ir jūsų organizacijoms manęs – irgi.
