Škotai nepanašūs į kitus europiečius. Jų esama nedaug – viso labo 5 milijonai, ir jie gyvena daugiausia keliuose miestuose, arčiausiai vandenų. Visa kita erdvė – gamta: laisva, iš pažiūros nepažabota, bet visada prikaustanti žvilgsnį. Ypač į akis krinta škotiškas dangus. Juo skuba nuolat besimainantys debesys, sukurdami sudėtingas šviesos kompozicijas… Gal todėl, keliaujant po Škotiją, visą laiką žvelgi į dangų.
Miestas ant septynių kalvų
Edinburgas – labai senas miestas, paženklintas intelektualumo ir išskirtinumo žyme. Jis įsikūręs ant septynių kalvų, ir, užkopus ant kurios nors iš jų, gerai matyti gotikiniai ansambliai ir špiliai, iš visų pusių besistiebiantys aukštyn. Vaizdingi ir šių kalvų pavadinimai: Karaliaus Arturo sostas, Krūmokšniais pasidabinusi kalva arba Laukinių katinų kalva. Laukinių katinų nematėme, bet triušių galima išvysti pačiame miesto centre.
Dar apie pavadinimus. Ta Edinburgo dalis, kuri pastatyta XVIII amžiuje, vadinama Naujuoju miestu. Na, o Senajame mieste juntami XI ir XII amžiaus pėdsakai.
Edinburge pilna vaiduoklių
Su vaiduokliais gidai stengiasi supažindinti ir turistus. Jų galima išvysti po senoviniu Šreigerio tiltu. Netoli jo XVII amžiuje buvo gyvi užmūryti maru susirgę žmonės – kad būtų išvengta užkrato. Ir netgi pati svarbiausioji Edinburgo gatvė – Karališkoji mylia – turi savo vaiduoklį. Berniuką – dūdmaišininką, dingusį prieš daugelį amžių. Jo ilgai ieškojo, bet nerado, užtat dabar Karališkojoje mylioje kai kurie „išrinktieji“ ima ir išgirsta dūdmaišio garsus.
Kasmetinė meno fiesta
Kasmet rugpjūčio mėnesį Škotijos sostinė pasineria į tikrą meno fiestą, kuria džiaugiasi ir edinburgiečiai, ir minios turistų. Susižavėjusiomis akimis žvelgėme į gatvės akrobatus, mimus, klausėmės Edinburgo kiemeliuose vaidinamų Šekspyro dramų herojų monologų, mėgavomės egzotiškos muzikos garsais…
Beje, dėl šio festivalio buvo uždaryta Edinburgo pilis. Kiek šiai piliai metų, niekas nežino. Ji yra miesto centre, ir lankytojai į ją užsuka pasižiūrėti senovinės karinės atributikos, garsiosios škotų karalienės Marijos Stiuart apartamentų, įspūdingos Banketų salės bei Likimo akmens, ant kurio, pasak legendų, buvo karūnuojami visi Škotijos karaliai nuo XIII amžiaus.
Tiesa, pikti liežuviai tikina, jog šis akmuo nesąs tikras – tikrasis atsiras tik po to, kai Škotija tapsianti absoliučiai laisva.
Edinburgo garsenybės
Turistai, atsidūrę Edinburgo pilies teritorijoje vidury dienos, išvysta iš pilies šaunančią patranką. Ji šauna į akmens rutulį, iškeltą į atitinkamą aukštį. Patranka šauna, rutulys krinta, vadinasi, Edinburge 13-ta valanda. Šiam ritualiniam veiksmui štai jau 25-eri metai vadovauja vietos įžymybė Tomas Makėjus, pravarde Tom The Gun ( Berniukas – pirštukas ) – pats darbščiausias škotas ( 25-eri metai be išeiginių ir nedarbingumo lapelių – tikra retenybė).
Kita Škotijos sostinės garsenybė – Adamas. Šis žmogus kasdien apsivelka škotų kalniečio drabužius, išsidažo veidą ir fotografuojasi su visais norinčiaisiais. Jį ne kartą fotografavo atvirukams ir filmavo, tačiau žvaigždžių liga vaikinas nesusirgo: mokestis už jo paslaugas – jūsų sąžinės reikalas (bet kokia moneta, įmesta į jo taupyklę). Anksčiau Adamas turėjo dar vieną atributą – ,,anglo galvą“ specialiame kibirėlyje. Jis smarkiai ją purtydavo, reikšdamas visų škotų nemeilę anglams. Tačiau vėliau Adamo bosas susipyko su kitu bosu, anglu, kurio ofisas įsikūręs priešais, ir ,,galvos“ teko atsisakyti dėl etinių sumetimų. Bet kartais Adamas vis dėlto ją nelegaliai atsineša, džiugindamas vietos publiką.
Dūdmaišiai ir… haggis
Škotai su pasididžiavimu sako, jog dūdmaišio pavadinimas minimas jau Senajame Testamente. Manoma, jog juo grojo jau senovės šumerai. Įdomu, ar tai keltai atgabeno dūdmaišius į Romą, ar romėnai juos atsivežė į Škotiją? Kad ir kaip ten būtų, jie tarnavo ir karo tikslams: jų skleidžiami garsai girdimi už keliolikos kilometrų. Dabar gatvėje grojantį dūdmaišininką reta proga išvysi, nors šalyje ir gajus posakis, jog škotai tiktai veda ir miršta tyliai, o visa kita yra lydima dūdmaišių muzikos.
Dūdmaišių muzika paprastai sutinkami svečiai prestižiniuose restoranuose. O tradicinis škotų valgis – haggis. Teoriškai haggis gaminamas dusyk per metus, ypatingai iškilmingais atvejais: sausio 29-ąją, minint nacionalinio škotų herojaus – poeto Roberto Bernso gimtadienį, ir lapkričio 30-ąją, Šv. Andrejaus dieną. Tačiau iš užsienio atvykusiems svečiams daromos išimtys ir jie paragauja haggio netradiciniu laiku. Haggis – tai avies skrandis, prikimštas kepenų, širdies ir plaučių. Ragavusieji sako, jog valgis panašaus į kepenų kotletus su daugybe prieskonių.
Škotiškas alus
Vakarais užsukdavome į škotiškus pab‘us (aludes). Alaus, tradiciškai geriamo kambario temperatūros, kainos įvairios: nuo 1,5–2 svarų už pintą ir daugiau. Atskirti pab‘ą nuo bet kurios kitos įstaigos paprasta: jis turi tradicinį medinį fasadą, papuoštą iškaba, ir yra iš visų pusių apkaišytas kabančiomis vazoninėmis gėlėmis. Žiemą jas pakeičia dirbtinės. Net poilsio dienomis čia pilna žmonių.
Pab‘ai nevienodi: vieni prabangūs, kiti – paprastesni. Vienas iš įžymiausių Edinburgo pab‘ų – tas, šalia kurio pastatytas paminklas Bobiui, škotų terjerui. Šis šuo po savo šeimininko Džono Grėjaus mirties 14 metų gyveno ant jo kapo.
Pagal škotišką tradiciją prieš vestuves jaunikis surengia bernvakarį. Jo suburta kompanija keliauja iš vieno pab‘o į kitą. Jeigu jaunikis – edinburgietis, šiam reikalui jis būtinai pasirinks Grass Marketo gatvę. Atrodytų, joje nieko daugiau be pab‘ų ir nesama. Jaunosios uždavinys – prieš pat pab‘ų uždarymą susirasti jaunikį ir parsivesti namo. Tiktai tada ji laikoma pasirengusia šeimyninio gyvenimo išbandymams.
Škotai didžiuojasi viskuo…
Pab‘e užkalbinti žmonės mums išsyk papasakojo, kad Škotijos ekonomika yra 8-oji pagal dydį pasaulyje. Kad net 80 proc. Europoje parduodamų kompiuterių surenkama pas juos. Ir kad jų šalyje gaminama 75 proc. visų bankomatų. Džiaugiasi jie ir tuo, kad Didžiosios Britanijos karalienės anūkas Williamas studijavo škotiškajame Šv. Andrejaus universitete (nors anglai įsitikinę, jog šitokiu būdu karališkoji šeima taupė jo išsilavinimui skirtus pinigus).
Rašytoja Joana Rowling, padovanojusi pasauliui Harį Poterį, visą gyvenimą išgyveno Škotijoje. Taigi galima sakyti, kad ir pats Haris Poteris yra kilęs iš Škotijos.
Škotijoje galima išgirsti, jog jūsų mėgstama raudona languota medžiaga nėra paprasta. Ji turi garbingą praeitį, mat ši puošmena paveldėta iš karališkosios Stiuartų šeimos. Ir pagaliau sužinosite, kaip išėjo, kad drąsūs škotų kalniečiai ant nuogo kūno velkasi nepraktiškus languotus sijonus – kiltus.
Kiltas – languotas vyriškas sijonas
Vienos Edinburgo centre esančios parduotuvės šeimininkė, ori dama languotu kostiumėliu, su pasididžiavimu papasakojo, jog net penkios jos šeimos kartos užsiima kiltu siuvimu. Ir čia pat pademonstravo, kas yra kiltas savo pirmykščiu pavidalu! Ant grindų ištiesusi didelį, kaip antklodę, stačiakampį languoto audinio gabalą, paguldė ant jo vyrą, pasiryžusi būti kalniečio modeliu. Pasilenkusi ties gulinčiuoju, dama vikriai susupo jį į audinį iki juosmens (taip paprastai elgiasi kalniečių žmonos, sako ji) ir apjuosė diržu.
Kai modelis – kalnietis pakilo, jis atrodė lyg būtų susisupęs į pledą. Viršutinę audinio dalį galima permesti per petį arba užsidengti juo pečius ir galvą, o apatinė dalis siekia kelius. Jeigu turėsime galvoje, kad vilnonis audinys ankstesniais laikais buvo storas ir tankus, drabužis atrodo netgi labai praktiškas.
Šiandien kiltus seginčius vietos gyventojus galima išvysti tik retsykiais. Tai gali būti solidaus amžiaus džentelmenai, skubantys į kokį nors klubą. Kiltus škotai mieliau dėvi už savo šalies ribų, taip pabrėždami savo tautiškumą. Įdomu, kad XVIII amžiuje anglai šį rūbą mėgino uždrausti. Šitaip jie vylėsi susidoroti su nacionalistinėmis škotų nuotaikomis. Uždrausti nepavyko.
„Gyvenimo vanduo“ – taip pat škotų išradimas
Tai panašu į lazerių šou. Iš dangų aptraukusio juodo debesies iššoka šviesos stulpas. Jis „įsiremia“ į kelią, vingiuojantį tarp nesibaigiančių kalvų, ir aiškiai apšviečia priekyje riedančią autocisterną, pilną viskio. Ant jos taip ir užrašyta: ,,Whisky“. Vadinasi, važiuojame teisingu keliu: į mūsų turistinę programą juk įtrauktas ir apsilankymas šio škotų nacionalinio gėrimo, pažodžiui – „gyvenimo vandens“, darykloje.
Oficialia viskio gimimo data laikomi 1495-ieji metai. Būtent tada pirmąsyk oficialiai užfiksuotas šis pavadinimas. Škotijoje egzistuoja keli viskių tipai, populiariausias iš jų – maišytasis viskis. Gidas išdavė paslaptį, kaip taisyklingai gerti šį gėrimą. ,,Žvilgtelėkite į piešinius ant sienų, – tarė jis, – įsidėmėkite, kas juose pavaizduota? Šokoladas, citrina, durpės ir vanilė.“
„Tam, kad pajustumėte tikrą viskio skonį ir aromatą, reikia su juo susidraugauti. Gurkštelėkite gurkšnį. Jaučiate? Nors pirmasis gurkšnis nudegino, visgi skiesti viskį ar jį kuo nors užkasti – baisi nuodėmė! Pasakykite „Hello!“ ir gurkštelėkite antrąsyk. Kas nors pasikeitė? Skonis tikrai švelnesnis, šiek tiek kitoks… Jaučiamas šokoladas. Tam, kad svaigintų citrinos, durpių, vanilės aromatai ir skonis, reikia procedūrą dar keletą kartų kartoti. Tik tuomet krūtinėje tampa šilta, o liežuvis atsipalaiduoja…
Škotai sako, kad sykį susidraugavus su viskiu, liksite jam ištikimas visą gyvenimą. Tik, žinoma, neperlenkite lazdos.
Šventės
Per Kalėdas ant škotų šventinio stalo puikuojasi tradicinė žąsis ir kalėdinis pudingas. Draugai renkasi prie židinio su taurele viskio namuose arba eina į kurį nors jaukų restoranėlį. Ten kiekvienam lankytojui prie užkandžių lėkštelės padėtas ilgas spalvotas saldainis. Stalo kaimynai paima saldainį už abiejų galų ir traukia į save, kol šis skyla į dvi dalis. Saldainio viduje yra paslėpta staigmena: kartais ten būna raštelis su palinkėjimais, kartais – popierinė karūna, kuri tuoj pat užsivožiama ant galvos.
Edinburgas yra garsus ir naujametinėmis iškilmėmis – hogmanėjumi (Hogmanay). Vardan jų, keturių dienų linksmybių, prasidedančių gruodžio 29-ąją ir besitęsiančių iki sausio 1-osios, čia verta atvykti. Pamatysite eitynes su fakelais, karnavalines procesijas, šokius aikštėse ir parkuose, fejerverkus ir sportines varžybas. Apogėjų šventė, suprantama, pasiekia naujametinę naktį, kai absoliučiai visas miestas išeina į gatves ir švenčia iki ryto. O pirmąją Naujųjų metų dieną žmonės eina į svečius, atsinešdami gabalėlį anglies, juodą bandelę ir, žinoma, butelį viskio. Taip linki, kad kitąmet visos svajonės išsipildytų, kad gyvenimas būtų šiltas, skalsus ir linksmas.
Šaltinis: www.alfa.lt
