Jungtinės Karalystės (JK) lietuvių bendruomenės pirmininkė Renata Retkutė čia gyvena jau dešimtį metų. Nuo pat atvykimo į JK aktyviai lietuvių bendruomeninėje veikloje dalyvaujančiai R. Retkutei tenka nelengvas uždavinys – vadovauti nuolat didėjančiai išeivių bendrijai.
Panašu, kad šiemet JK lietuvių bendruomenės gretas papildys nemaža dalis emigrantų – prognozuojama, kad iki metų pabaigos oficialiai savo išvykimą iš Lietuvos deklaravę bus dar maždaug 90 000 gyventojų.
Apie tai, kur emigrantų iš Lietuvos atžalos gali išmokti lietuvių kalbos mūsiškių taip pamėgtoje saloje ir koks yra JK lietuvių bendruomeninis gyvenimas, kalbamės su buvusia JK lietuvių švietimo tarybos pirmininke R. Retkute, dabar einančia lietuvių bendruomenės pirmininkės pareigas.
- Iki šiol jūs gyvenote Airijoje, Škotijoje ir dabar gyvenate Anglijoje. Kodėl tiek daug keliaujate po Jungtinę Karalystę?
- Taip yra dėl mano darbo. Aš atvykau į Jungtinę Karalystę studijuoti doktorantūroje. Kol kas mano pozicija yra mokslinio bendradarbio ir kontraktai dažniausiai trunka trejus metus, dėl to aš ir keliauju. Praeitais metais pradėjau dirbti Notingemo universitete. Šis kontraktas truks dar dvejus metus.
- Jūs Airijoje įkūrėte lituanistinę mokyklėlę. Kodėl susidomėjote lituanistiniu švietimu?
- Aš į Airiją atvykau 2005 metais. Kai mano vaikai augo, pastebėjau, kad jie pradėjo į lietuvių kalbą žiūrėti ne kaip į praktišką komunikacijai skirtą kalbą, bet kaip į kažkokią bendravimo su tėvais, seneliais kalbą. Man labai norėjosi, kad jie galėtų pabendrauti su bendraamžiais, tokiais pat išvykusiais lietuvių vaikais. Todėl pradėjau burti žmones.
Vienas iš esminių klausimų, norint atidaryti lituanistinę mokyklėlę, yra suburti mokytojų kolektyvą, surasti vaikų, o tik paskiau prasideda praktiniai dalykai: patalpų paieška, draudimai, programos, vadovėliai. Taip ta mokyklėlė ir buvo įkurta. Ji ne tik veikia, bet ir klesti. Šiemet jai sueis penkeri metai. Pamenu, kaip į pirmąją pamoką susirinko penkiolika vaikų, o dabar, kiek žinau, joje mokosi jau 150.
- Ar Jungtinėje Karalystėje yra tokių mokyklų, kurios veiktų ne tik savaitgaliais, bet ir kiekvieną dieną, kaip, pavyzdžiui, Vasario 16-osios gimnazija Vokietijoje?
- Tokių formalių lituanistinių mokyklų visoje Vakarų Europoje yra nedaug, o Jungtinėje Karalystėje tokios mokyklos nėra. Prieš keletą metų buvo planai tokią mokyklėlę įsteigti Airijoje ir Anglijoje. Tuo metu buvo kalbama, kad būtų gerai tokią mokyklą įkurti, norėta, kad ji veiktų įprastos mokyklos statusu. Dabartinės lituanistinės mokyklos yra daugiau klubinės veiklos.
- Kaip manote, ar artimiausiu metu yra galimybių, kad tokia mokykla atsirastų Anglijoje ar Airijoje?
- Manau, kad šiuo metu tokios galimybės nėra dėl to, kad tai būtų labai sunku finansiškai. Tačiau, kita vertus, šiuo metu vyksta pokyčiai pačioje Jungtinės Karalystės švietimo sistemoje ir teoriškai tokią mokyklą galima būtų įkurti, nes, pavyzdžiui, tėvai ar kažkokios organizacijos nuo šių metų gali patys steigti mokyklas. Vis dėlto, neaišku, ar atsirastų labai daug norinčių į tokią mokyklą eiti, nes tokių mokyklų programos turėtų būti labai aukšto lygio ir atitikti Jungtinės Karalystės normatyvus.
Pavyzdžiui, Vasario 16-osios gimnazijoje dauguma pagrindinių dalykų yra dėstomi vokiečių kalba, o lietuviškai dėstomi tik fakultatyvai – istorija ar gramatika. Tuomet vaikams tenka didesnis krūvis, nes jie vis tiek turi laikyti ne tik lietuvių, bet ir vokiečių egzaminus.
- Kokie yra daugiausia dėmesio susilaukiantys lietuvių bendruomenės renginiai?
- Iš didesnių renginių mes kasmet tradiciškai švenčiame Sekmines. Mūsų bendruomenei priklausančioje Lietuvių sodyboje susirenka daug žmonių – nuo šešių šimtų iki tūkstančio. Taip pat Nepriklausomybės dienos šventė irgi yra tokia masinė. Kadangi mūsų organizacija veikia lokaliai, ji turi savo skyrius, tai dažniausiai renginius tie skyriai ir organizuoja. Kaip valdyba sugalvoja, tokius renginius ir daro.
- Su kokiomis problemomis susiduria į Jungtinę Karalystę atvykę tautiečiai?
- Pirmiausia didelė problema yra kalbos barjeras. Tie, kurie moka kalbą, turi didelį privalumą. Jei tu nemoki kalbos, iš karto gali papulti į keblias situacijas dėl darbo, socialinių garantijų. Kitas dalykas yra išpūstas tas įvaizdis, kad lengva gyventi užsienyje, susirasti darbą ir pragyventi.
- Ne paslaptis, kad Londone yra ir tokių lietuvių, kurie užsiima nusikalstama veikla ir Lietuvai užsieniečių akyse nedaro garbės. Formaliai net ir tokie lietuviai yra bendruomenės nariai. Ar bendraudama su užsieniečiais dėl tokio tautiečių elgesio retsykiais nepajuntate diskomforto?
- Nusikaltimus daro ne tik lietuviai, bet ir britai bei kitų tautybių žmonės. Nors pagal statistinius duomenis lietuviai gal ir išsiskiria, tai nesudaro pagrindo kolektyviniam kaltės jausmui. Ne, man neteko dėl šio aspekto patirti diskomforto.
- Lietuvoje daug kalbama apie emigrantų vaikus: tėvai išvyksta iš Lietuvos, ten palieka vaikus ir tikisi, kad po kurio laiko pas juos grįš. Tačiau neretai nutinka taip, kad vaikai taip ir užauga be tėvų. Kaip manote, ar geriau būtų, kad tėvai pasiimtų vaikus į užsienį, ar kad juos paliktų gimtinėje?
- Vien remdamasi savo asmenine patirtimi galiu pasakyti, kad jokiu būdu negalima vaikų palikti be tėvų. Labai neigiamai žiūriu į be tėvų paliktus vaikus, kad ir kokia sunki situacija bebūtų. Žinoma, yra labai sunku, kai išvažiuoji praktiškai į nežinią, o su vaiku gyvenimą susitvarkyti būna dar sunkiau, tačiau po tam tikro adaptacinio laikotarpio, tarkime po kelių mėnesių, tėvai visgi turėtų atsivežti vaikus. Juo labiau, kad ir socialinė sistema Jungtinėje Karalystėje nėra bloga.
- Bet jeigu tėvai atsiveža savo vaikus, jie dar labiau prisideda prie emigracijos.
- Vis dėlto aš šitoje kovoje tarp tapatumo ir laimingos vaikystės rinkčiausi laimingą vaikystę.
Šaltinis: Paulius Grinkevičius, “Tiesa”
